Foto: Kęstutis Šarkauskas
Štai ką mums pavyko sužinoti apie Rastinėnus
Pirmą kartą Rastinėnai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 16 amžiuje.
Pavadinimas kildinimas nuo žodžio raistai (raistas – pelkėta vietovė, o žemės čia, kiek žmonės pamena, ir buvo pelkėtos, ne itin derlingos). Taigi, esame labiau raistinėniškiai, nei rastinėniškiai.
Lietuvos valstybės istorijos ankstyvuoju laikotarpiu Neries pakrantės tarp Vilniaus ir Kernavės tapo lietuvių žemes vienijančiu centru ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduoliu.
17 amžiaus antroje pusėje – 18 amžiaus pradžioje panerių žemėvaldos ypatybė ta, kad didžioji dalis žemių čia priklausė Katalikų bažnyčiai arba vienuolijoms. Valdų čia turėjo ir jėzuitai. Šiam ordinui priklausė Geisiškių dvaras, Rastinėnų dvaras kartu su Sidaronimis bei Pilaitės dvaras.
1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, jam priklausiusios žemės atiteko Edukacinei komisijai, kuri jų dalį perleido privatiems asmenims su sąlyga, kad 5 procentai iš šių žemių gaunamo pelno atiteks Edukacinei komisijai švietimo reikmėms.
Nuo 1796 m. Rastinėnus ir Pilaitę valdė grafas Vincentas Potockis su žmona kunigaikštiene Elena Apolonija Masalskyte de Ligne (jiems dar priklausė ir Verkių, Kretingos ir kiti dvarai).
Vargu, kad minėti grafai Rastinėnų dvare rezidavo – veikiau visus darbus, priežiūrą perleisdavo samdytiems patikėtiniams.
Iki pat 19 a. net ir labai turtingi bajorai (ne tik paneryje, bet ir visoje Lietuvoje) gyveno mediniuose dvaruose. Dvarai turėdavo verandą, paramstytą keturiomis kolonomis.
Visi ūkiniai pastatai taip pat būdavo iš rąstų, šiaudiniais stogais.
Tradiciškai kiekvienas dvaras turėdavo ir savo bravorą degtinei varyti, neretai prižiūrimą rūpestingiau, nei kiti ūkiniai pastatai. Karčemos Rastinėnų dvare nebuvo, matyt, pakako ir tos, kuri stovėjo Šilėnuose.
Visi panerio dvarai, išskyrus Elniakampį, gyveno vien iš žemės ūkio.
Dvarų žemę dirbo baudžiaviniai valstiečiai, o po baudžiavos panaikinimo – samdiniai.
1861 m. vasario 19 d. panaikinta baudžiava netenkino ne tik dvarininkų (kas gi dirbs žemę, kai valstiečiai taps laisvi, kur gauti lėšų ūkiams pertvarkyti?), bet ir buvusių baudžiauninkų. Jie negalėjo suprasti, kodėl dar 2 metus reikia atlikti savo ponams visas buvusias prievoles, jei caras jau davė jiems laisvę. 1861 m. balandį senąsias prievoles dvarui atlikti atsisakė ir poniai Marijai Kostrovickai priklausančio Rastinėnų dvaro valstiečiai. Tąkart nei dvarininko, nei vietinio pristato įkalbinėjimai nepadėjo. Nežinia, ar valstiečius įtikino čia atsiųstas apskrities policijos viršininkas, ar prireikė kazokų būrio nagaikų. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia sekvestravo ir Rastinėnų bei Kasmiškių palivarkus kartu su Sidaronimis, priklausiusius Riešės dvaro savininkei M. Kostrovickai. Šios moters „nusikaltimas“ tas, kad ji aktyviai dalyvavo 1860-1863 m. Vilniuje veikusios šv. Vincento Pauliečio brolijos veikloje ir buvo jos iždininke. M. Kostrovicka su vaikais buvo ištremta į Voronežo guberniją.
Iš tremties grįžę dvarų savininkai privaloma tvarka savo dvarus turėjo perduoti „rusų kilmės asmenims“. Taip Čekoniškių dvaras, Rastinėnų, Kasmiškių bei Sidaronių palivarkai su jiems priklausančiais užusieniais (Beržiškės, Mikališkės, Pylimai, Purviškės ir kitais) atiteko kažkokiam Izmailskiui ir jo rankose išbuvo iki 20 a. pradžios.
Apie 1920 metų Rastinėnų dvarą įsigijo ponai Lichterovičiai – motina (karininko našlė) ir du jos sūnūs karininkai. Pastarieji 1922 metais Rastinėnuose pastatė mokyklą (dabar vietoje jos stovi plytų mokykla – senąją (medinę, labai nedidelę) sudegino vienas jaunuolis iš Sudervės, nelabai mėgęs mokytojų).
Abu lenkų karininkai Lichterovičiai 1940-ais buvo nužudyti Katynėje.
1944-ais vieno karininko žmona amerikietė (mokytoja) išvyko į Ameriką, senoji našlė Lichterovič taip pat kažkur pabėgo.
Dvaras liko stovėti tuščias. Žmonės daiktus, baldus išsinešiojo...
1952-ais dvaro pastatas dar stovėjo. Šalia jo, už dabartinės mokyklos, tekėjo gražus upeliukas, buvo senas nepaprastai gražus parkas, su šimtamečiais kedrais, dailiais takeliais... Dar tebeaugo visą dvarą juosusi gudobelių gyvatvorė...
Prasidėjus kolūkių laikams (Rastinėnuose buvo „Auksinės varpos“ kolūkis), parką sunaikino, apniokotame dvaro name įsikūrė kolūkio „kontora“, klubas, biblioteka, mokykla, paštas... 1958-ais pastačius „žalią namelį“ Bubų gale, į jį persikėlė paštas, biblioteka, klubas...
Toliau dvare buvo laikomi galvijai, ten vietoje jiems verdamas pašaras...
Apie 1965-uosius buvusio dvaro sienas žmonės išgriovė, išrinko, išnešiojo. Kalbama, kad tą padaryti buvo labai sunku – iš tokio tvirto medžio buvo statyta...
Dabar likę tik dvaro rūsių raudonų plytų griuvėsiai ir svirnas ant kalnelio.
Dar iki šiol žmonės kalba apie vaiduoklius, kurios žmonės regėdavo dvare ir aplink jį. Anų metų karininkai, tarp jų ir Lichterovičiai, turėdavo anuomet ordinarais vadintus padėjėjus. Štai vienas ordinaras ir pasakojo apie naktį nuolatos atsidarančias dvaro duris, jos prasiverdavo ir užremtos kėde... Dvare buvę du vilkšuniai gulėdavo ir urgzdavo ... ant nieko. Dar naktimis žmonėms rodydavosi baltai apsirengusi mergina – ji eidavo iš dvaro bravoro atsinešti vandens...
Ištraukos iš knygos „Neris. Tarp Vilniaus ir Kernavės“.
Ir ponios Henrikos, kurios mama dar dirbo Rastinėnų dvare (tarpukaryje), pasakojimas.
Pirmą kartą Rastinėnai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 16 amžiuje.
Pavadinimas kildinimas nuo žodžio raistai (raistas – pelkėta vietovė, o žemės čia, kiek žmonės pamena, ir buvo pelkėtos, ne itin derlingos). Taigi, esame labiau raistinėniškiai, nei rastinėniškiai.
Lietuvos valstybės istorijos ankstyvuoju laikotarpiu Neries pakrantės tarp Vilniaus ir Kernavės tapo lietuvių žemes vienijančiu centru ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduoliu.
17 amžiaus antroje pusėje – 18 amžiaus pradžioje panerių žemėvaldos ypatybė ta, kad didžioji dalis žemių čia priklausė Katalikų bažnyčiai arba vienuolijoms. Valdų čia turėjo ir jėzuitai. Šiam ordinui priklausė Geisiškių dvaras, Rastinėnų dvaras kartu su Sidaronimis bei Pilaitės dvaras.
1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, jam priklausiusios žemės atiteko Edukacinei komisijai, kuri jų dalį perleido privatiems asmenims su sąlyga, kad 5 procentai iš šių žemių gaunamo pelno atiteks Edukacinei komisijai švietimo reikmėms.
Nuo 1796 m. Rastinėnus ir Pilaitę valdė grafas Vincentas Potockis su žmona kunigaikštiene Elena Apolonija Masalskyte de Ligne (jiems dar priklausė ir Verkių, Kretingos ir kiti dvarai).
Vargu, kad minėti grafai Rastinėnų dvare rezidavo – veikiau visus darbus, priežiūrą perleisdavo samdytiems patikėtiniams.
Iki pat 19 a. net ir labai turtingi bajorai (ne tik paneryje, bet ir visoje Lietuvoje) gyveno mediniuose dvaruose. Dvarai turėdavo verandą, paramstytą keturiomis kolonomis.
Visi ūkiniai pastatai taip pat būdavo iš rąstų, šiaudiniais stogais.
Tradiciškai kiekvienas dvaras turėdavo ir savo bravorą degtinei varyti, neretai prižiūrimą rūpestingiau, nei kiti ūkiniai pastatai. Karčemos Rastinėnų dvare nebuvo, matyt, pakako ir tos, kuri stovėjo Šilėnuose.
Visi panerio dvarai, išskyrus Elniakampį, gyveno vien iš žemės ūkio.
Dvarų žemę dirbo baudžiaviniai valstiečiai, o po baudžiavos panaikinimo – samdiniai.
1861 m. vasario 19 d. panaikinta baudžiava netenkino ne tik dvarininkų (kas gi dirbs žemę, kai valstiečiai taps laisvi, kur gauti lėšų ūkiams pertvarkyti?), bet ir buvusių baudžiauninkų. Jie negalėjo suprasti, kodėl dar 2 metus reikia atlikti savo ponams visas buvusias prievoles, jei caras jau davė jiems laisvę. 1861 m. balandį senąsias prievoles dvarui atlikti atsisakė ir poniai Marijai Kostrovickai priklausančio Rastinėnų dvaro valstiečiai. Tąkart nei dvarininko, nei vietinio pristato įkalbinėjimai nepadėjo. Nežinia, ar valstiečius įtikino čia atsiųstas apskrities policijos viršininkas, ar prireikė kazokų būrio nagaikų. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia sekvestravo ir Rastinėnų bei Kasmiškių palivarkus kartu su Sidaronimis, priklausiusius Riešės dvaro savininkei M. Kostrovickai. Šios moters „nusikaltimas“ tas, kad ji aktyviai dalyvavo 1860-1863 m. Vilniuje veikusios šv. Vincento Pauliečio brolijos veikloje ir buvo jos iždininke. M. Kostrovicka su vaikais buvo ištremta į Voronežo guberniją.
Iš tremties grįžę dvarų savininkai privaloma tvarka savo dvarus turėjo perduoti „rusų kilmės asmenims“. Taip Čekoniškių dvaras, Rastinėnų, Kasmiškių bei Sidaronių palivarkai su jiems priklausančiais užusieniais (Beržiškės, Mikališkės, Pylimai, Purviškės ir kitais) atiteko kažkokiam Izmailskiui ir jo rankose išbuvo iki 20 a. pradžios.
Apie 1920 metų Rastinėnų dvarą įsigijo ponai Lichterovičiai – motina (karininko našlė) ir du jos sūnūs karininkai. Pastarieji 1922 metais Rastinėnuose pastatė mokyklą (dabar vietoje jos stovi plytų mokykla – senąją (medinę, labai nedidelę) sudegino vienas jaunuolis iš Sudervės, nelabai mėgęs mokytojų).
Abu lenkų karininkai Lichterovičiai 1940-ais buvo nužudyti Katynėje.
1944-ais vieno karininko žmona amerikietė (mokytoja) išvyko į Ameriką, senoji našlė Lichterovič taip pat kažkur pabėgo.
Dvaras liko stovėti tuščias. Žmonės daiktus, baldus išsinešiojo...
1952-ais dvaro pastatas dar stovėjo. Šalia jo, už dabartinės mokyklos, tekėjo gražus upeliukas, buvo senas nepaprastai gražus parkas, su šimtamečiais kedrais, dailiais takeliais... Dar tebeaugo visą dvarą juosusi gudobelių gyvatvorė...
Prasidėjus kolūkių laikams (Rastinėnuose buvo „Auksinės varpos“ kolūkis), parką sunaikino, apniokotame dvaro name įsikūrė kolūkio „kontora“, klubas, biblioteka, mokykla, paštas... 1958-ais pastačius „žalią namelį“ Bubų gale, į jį persikėlė paštas, biblioteka, klubas...
Toliau dvare buvo laikomi galvijai, ten vietoje jiems verdamas pašaras...
Apie 1965-uosius buvusio dvaro sienas žmonės išgriovė, išrinko, išnešiojo. Kalbama, kad tą padaryti buvo labai sunku – iš tokio tvirto medžio buvo statyta...
Dabar likę tik dvaro rūsių raudonų plytų griuvėsiai ir svirnas ant kalnelio.
Dar iki šiol žmonės kalba apie vaiduoklius, kurios žmonės regėdavo dvare ir aplink jį. Anų metų karininkai, tarp jų ir Lichterovičiai, turėdavo anuomet ordinarais vadintus padėjėjus. Štai vienas ordinaras ir pasakojo apie naktį nuolatos atsidarančias dvaro duris, jos prasiverdavo ir užremtos kėde... Dvare buvę du vilkšuniai gulėdavo ir urgzdavo ... ant nieko. Dar naktimis žmonėms rodydavosi baltai apsirengusi mergina – ji eidavo iš dvaro bravoro atsinešti vandens...
Ištraukos iš knygos „Neris. Tarp Vilniaus ir Kernavės“.
Ir ponios Henrikos, kurios mama dar dirbo Rastinėnų dvare (tarpukaryje), pasakojimas.
